2002 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso Didysis prizas archeologijos vertybių mokslinių tyrumų ir informacijos sklaidos srityje skirtas Anykščių rajono savivaldybės administracijai ir Anykščių regioninio parko direkcijai už Šeimyniškėlių piliakalnio mokslinius tyrimus ir informacijos sklaidą.

 

ŠEIMYNIŠKĖLIŲ PILIAKALNIS VADINAMAS "VORUTA"

(Šeimyniškėlių k., Anykščių sen., Anykščių r., Utenos aps.)

(AR-95)

Piliakalnio istorija ir archeologiniai tyrinėjimai

Netoli Anykščių esantis Šeimyniškėlių piliakalnis jau seniai vadinamas Voruta – vos tik jis spėjo patraukti visuomenės dėmesį, tuoj buvo susietas su garsiąja Mindaugo pilimi, prie kurios 1251 m. buvo sprendžiamas Lietuvos valstybės likimas.

Visą XX a. pirmą ketvirtį apie Šeimyniškėlių piliakalnio egzistavimą nieko nežinota, dėl to piliakalnis stipriai nukentėjo. Vykdant žemės reformą, ant jo buvo paskirti sklypai ūkininkams, kurie juos arė tris dešimtmečius, tokiu būdu gerokai apardydami piliakalnio kultūrinį sluoksnį. Apie 30 metų trukęs arimas kokiais 2 metrais pažemino pylimus, apgludino šlaitus. Kitapus Volupio upelio buvusi piliakalnio papėdės senovės gyvenvietė yra smėlyne, kurį išarus, vietovę labai išpustė vėjas. Tik prasidėjus piliakalnio ardymui, P.Tarasenka gavo pranešimą apie Šeimyniškėlių kaime esantį piliakalnį, kurį vėliau 1928 m. paminėjo savo „Lietuvos archeologijos medžiagoje“.

Dar po septynių metų naujai atrastas piliakalnis pradėjo naują gyvenimą – ėmė garsėti kaip Vorutos pilies, laikomos Mindaugo sostine, vieta. Šis įprasminimas susijęs su Eduardo Volterio ir Antano Vienuolio Žukausko veikla.

A.Vienuolis Vorutą su Šeimyniškėliais sutapatino savo „Anykščių padavimuose“, kurie buvo parašyti 1933 m., t.y. iki E.Volterio apsilankymo Šeimyniškėlių piliakalnyje.

Tai E.Volterio pasiūlymas Vorutos ieškoti dabartinių Anykščių apylinkėse. Hipotezė buvo iškelta 1909 m., kuomet palei Anykščius nebuvo žinoma žymesnių piliakalnių. Kiek vėliau E.Volterį parėmė K.Būga, siūlydamas Vorutos ieškoti dabartiniuose Utenos ir Anykščių rajonuose. Padėtis pasikeitė, kai XX a. trečiajame dešimtmetyje šalia Anykščių buvo surastas Šeimyniškėlių piliakalnis. 1935 m. liepos 28-29 dienomis profesorius E.Volteris drauge su rašytoju A.Vienuoliu aplankė piliakalnį ir nusprendė, kad tai ir bus Voruta. A.Vienuolis atradimą tuoj išpopuliarino spaudoje.

1960 m. buvo atlikta piliakalnio dokumentinė fiksacija ir sudarytas archeologinės vertybės pasas.

1990 m. Anykščių apylinkėse buvo pradėti archeologiniai tyrinėjimai. Surinkta gausi medžiaga leido pažvelgti ne tik į Šeimyniškėlių piliakalnio istoriją, bet ir pačią Vorutos pilies problemą. Pirmiausia paaiškėjo, jog Šeimyniškėliuose yra ištisas to paties laiko archeologinių paminklų kompleksas, kurį sudaro piliakalnis, įtvirtintas papilys, papėdės gyvenvietė, senojo kelio vieta ir kapinynas.

Piliakalnis esantis 2 km į šiaurės rytus nuo Anykščių, įrengtas aukštumos kyšulio vidurinėje dalyje. Pietine kyšulio papėde teka vasarą išdžiūstantis Volupis, šiaurine – Vorelis. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 15 m aukščio. Pagal išorės matmenis Šeimyniškėlių piliakalnis yra pats stambiausias II tūkstantmečio pradžios Rytų Lietuvos piliakalnis. 1392 m. Sėlos ribų nustatymo akte, maždaug dabartinių Anykščių apylinkėse, minimas piliakalnis vadinamas „Lietuva“. Tai gali būti Šeimyniškėlių piliakalnis, nes kito vėlyvo piliakalnio čia nežinome.

Pasak archeologo Gintauto Zabielos, nuo 1990 m. kasinėjančio piliakalnį, tai pirmoji Lietuvos memorialinė vieta, vienintelė menanti Mindaugą (vienintelis Hipatijaus metraštis, rašytas XIIIa. pabaigoje mini Vorutą kaip Mindaugo pilį. Lietuvoje XIIIa. trumpai egzistavusi pilis su dviem papiliais, neprieštaraujančia Hipatijaus metraščio žinutei aplinka, apylinkių vietovardžiais, istorine situacija).

Istorikų darbuose Voruta figūruoja nuo XIX a. pradžios.

Visus šiuos metus vykdyti Šeimyniškėlių piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad visa piliakalnyje randama medžiaga yra vieno siauro laikotarpio. Šiandien turimi duomenys apie Vorutą vargu ar labiau pasipildys.

Tyrinėjimų metu rasti dirbiniai datuojami XIII amžiumi. Negausios statybos liekanos piliakalnyje susijusios tik su pilies gynyba, - tai iki 40 cm skersmens stulpavietės, bylojančios apie pilies gynybines sienas. Nei židinių, nei ūkinių duobių, būdingų piliakalniams–gyvenvietėms, nerasta. Kultūrinis sluoksnis plonas.

Lygia greta su piliakalnio aikštelės tyrinėjimais vyko tyrimai ir piliakalnio tyrinėje papėdėje esančio senojo kelio liekanose abipus Vorelio upelio. Čia buvo ruošiamasi atkurti senąjį tiltą per upelį (šiuo metu tiltas jau pastatytas). Vorelio dešiniajame krante paviršiuje skersai aiškiai matomo senojo kelio pylimo buvo daromas pjūvis. Tai buvo pirmieji platesni senojo kelio vietos tyrinėjimai Lietuvoje. Iki 3 m aukščio bei apie 20 m pločio ties pagrindu kelio pylimas buvo supiltas iš molio per daugelį kartų. Jo tvarkymo, remonto ar didinimo etapus žymėdavo užpilto žvyro sluoksneliai, kas liudija, kad jau XIII – XIV a. Lietuvoje keliai buvo prižiūrimi ir tvarkomi.

Šiandien pagal išyrimo laipsnį piliakalnis yra tinkamiausia vieta mediniai piliai, kaip turizmo objektui statyti. Tyrinėjimai leido surinkti ir svarbių detalių apie jame stovėjusios medinės pilies gynybinių sienų konstrukciją.

Kasinėjimo darbus jau kelinti metai iš eilės finansuoja rajono savivaldybė. Kiekvienais metais numatomos lėšos rajono biudžete kultūros paveldui tvarkyti. Nemažai prisideda privatūs rėmėjai, „Anykščių vynas“, darbo birža per viešųjų darbų programą ekspedicijai parūpina darbo ieškančių jaunuolių, padengdama jiems pusę darbo užmokesčiui išmokamų lėšų.

Išsamūs archeologinių tyrimų aprašymai (ataskaitos) yra saugomi savivaldybės Kraštotvarkos skyriuje. Kiekvienais metais atliekamas piliakalnio būklės vertinimas, fiksuojama atliekamų darbų eiga bei jų kokybė, sudaromi ir derinami su archeologais perspektyvinių darbų planais.

 

Naujausių žinių apie piliakalnį sklaida

�        Apie Šeimyniškėlių piliakalnio kasinėjimo darbus, naujus atradimus bei tolimesnes perspektyvas nuolat rašo rajono laikraščiai „Anykšta“ ir „Šilelis“. Juose kiekvienais metais galime pamatyti archeologo G.Zabielos straipsnius ir kasinėjimų ataskaitas. Į diskusiją dėl galimybės ant piliakalnio statyti medinę viduramžių pilį buvo įtraukti ne tik rajono, bet ir kiti Lietuvos dienraščiai, aktyviai savo nuomonę reiškia istorikai, žurnalistai, Anykščių rajono gyventojai.

�       Anykščių regioninio parko direkcija išleido reklaminius atvirukus bei kalendorius su Šeimyniškėlių piliakalnio bendru vaizdu, kurie yra dalinami rajono turistams ir svečiams.

�       Savivaldybės įmonė A.Baranausko ir A.Vienuolio Žukausko memorialinis muziejus padėjo išleisti, finansavo bei turistams platina G.Zabielos ir T.Baranausko informacinį leidinį „Vorutos pilis“, kuris išėjo 1000 egz. tiražu.

Kiekviena ištirta piliakalnio pėda mus artina prie tikslo, kuris, deramai jį realizavus, Anykščius išgarsintų dar vienu turistams patraukliu objektu – realia medine pilimi ant Šeimyniškėlių piliakalnio. Pilimi arčiausiai kurios šiandien stovi Anykščiai. Anykštėnams ji žinoma Vorutos vardu ir, nepaisant skeptikų ir užsispyrėlių, norinčių Vorutą perkleti į kitas Lietuvos vietas, kasmet atrandama naujų mokslinių argumentų jos buvimui čia pagrįsti. Vorutai Lietuvos istorijoje buvo lemta tapti ne tik jos vienintelį karalių Mindaugą menančia vieta. Pilies gyvenimas buvo tas posūkis vidaus karuose, kuris leido Mindaugui užsidėti karūną bei centralizuoti valstybę. Savotiškai simboliška ir tai, kad 2001 m. Voruta atidarė ištisą didelių valstybinių jubiliejų minėjimo dešimtmetį, užsibaigsiantį 2010 m. Žalgirio mūšio 600 metų metinėmis.

 

Archeologinės vertybės priežiūra 

Šeimyniškėlių piliakalnio priežiūrą nuo seno, piliakalnį įtraukus į archeologijos paminklų registrą, vykdė Anykščių rajono savivaldybė. Kiekvienais metais skiriamos lėšos ir darbuotojai kultūros vertybių teritorijai prižiūrėti ir tvarkyti. 1997 m. įsteigus Anykščių rajono regioninį parką ir patvirtinus jo ribas, Šeimyniškėlių piliakalniu pradėjo rūpintis ir Anykščių regioninio parko direkcija, vadovaujama direktoriaus Kęstučio Šerepkos.

Kiekvienais metais, pradedant nuo 1998 m., piliakalnio aplinkos sutvarkymo darbams Anykščių regioninio parko direkcija ne tik skiria lėšų, bet ir atlieka pačius tvarkymo bei teritorijos priežiūros darbus. Šių darbų eiliškumas ir sąrašas derinami su Anykščių rajono savivaldybės Kraštotvarkos skyriumi.

Aplinkos tvarkymui ir šiukšlių valymui organizuojamos talkos, kuriose aktyviai dalyvauja ne tik rajono savivaldybės ir Anykščių seniūnijos darbuotojai, bet ir A.Vienuolio gimnazijos moksleiviai.

�       Nuo Šeimyniškėlių piliakalnio buvo pašalinti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Išvalytos upelių Vorelio ir Volupio vagos. Turistų akims atsivėrė graži panorama, kurią ankščiau slėpė savaiminiai želdiniai.

�       Šalia kelio įrengtos nukreipiamosios rodyklės, riboženkliai, kurie padeda rasti privažiavimą prie Šeimyniškėlių piliakalnio esančios aikštelės, kur galima pasistatyti automobilį ir toliau pėsčiomis apžiūrėti objektą. Turistų patogumui įrengti informaciniai stendai leidžia susipažinti su kultūros vertybės atradimu, istorija ir perspektyvomis.

�       Siekiant išsaugoti piliakalnio šlaitus buvo įrengtos medinės pakopos, laipteliai, kuriais patogu užlipti į patį piliakalnį, ar nusileisti nuo jo.

�       2001 m. archeologams ištyrus senojo kelio vietą, per Vorelio upelį buvo pastatytas medinis tiltas, kurio atidarymas įvyko tų pačių metų liepos 6 d.- Valstybės dieną.

�       2002 m. buvo atliekami šiaurės rytų papilio šlaito tvirtinimo darbai, kuriuos finansavo Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

�       Šiais metais, padedant Anykščių regioninio parko direkcijai, numatoma pastatyti ir įrengti medinį apžvalgos bokštelį.

 

Šeimyniškėlių piliakalnio naudojimas

Įrašius piliakalnį į kultūros vertybių registrą ir paskelbus kultūros paminklu, Šeimyniškėlių piliakalnio teritorijoje buvo uždrausti bet kokie ūkinės veiklos darbai. Užstatytas liko tik pietinis papilys, kur žemė buvo išdalinta kolektyviniams sodams, ir šiuo metu yra išpirkta sodo bendrijos narių. Naujų pastatų statyba čia griežtai ribojama.

Šeimyniškėlių piliakalnis ir šalia jo esanti teritorija šiuo metu yra intensyviai lankoma turistų. Čia organizuojami renginiai Valstybės dienai paminėti, lankosi garbingi svečiai, kiekvienais metais liepos 26 d. švenčiamos Anykščių dienos. Rajono savivaldybė kartu su A.Baranausko ir A.Vienuolio Žukausko muziejumi kiekvienais metais vykdo mokslinį projektą „Gyvoji Vorutos istorija“, kuriame dalyvauja ne vien Anykščių rajono mokyklos, bet kviečiami svečiai ir iš kitų rajonų.

Šio projekto metu ant Šeimyniškėlių piliakalnio vyksta įvairios varžybos, susijusios su senovės karyba. Vaikai turi galimybę pasigalynėti ieties metimo, šaudymo iš lanko į taikinį, rąsto ridenimo, bėgimo į kalną, imtynių, laužo uždegimo ir kitose rungtyse. Taip pat rengiami ir archeologinių kasinėjimų, dainavimo, gėlių puokščių, ilgiausių kasų ir gražiausių šokių konkursai.

Projektas vyksta beveik visus metus, todėl didelė dalis moksleivių turi galimybę iš arčiau susipažinti su viduramžių karybos technika, jos būdais, patys dalyvaudami prisiliesti prie krašto istorijos ištakų.

Kiekvienais metais Anykščių regioninio parko direkcija organizuoja ir finansuoja kūrybines stovyklas Kauno kolegijos Menų fakulteto studentams. Šių stovyklų metu studentai savo darbais (drožiniais iš medžio) papuošia piliakalnio aplinką, - šiandieną galime pasidžiaugti tvorelėmis, suoleliais, informaciniai stendais ir kitomis mažosios architektūros formomis, kurios buvo sukurtos ir pastatytos kūrybinių stovyklų metu.

 

Medinės pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio statybos projektas 

1999 m. vasario 26 d. Kultūros ministerijoje buvo pasirašyta deklaracija dėl natūralaus dydžio viduramžių medinės pilies statybos Anykščių rajone ant Šeimyniškėlių piliakalnio.

Sumanymas pastatyti natūralaus dydžio medinę pilį ant Šeimyniškėlių piliakalnio ir paversti ją „gyvuoju“ muziejumi, kuriame būtų galima ne tik stebėti, bet ir išbandyti karybos techniką, senųjų amatų technologijas, brandinamas jau ne pirmus metus. Siūlymą statyti medinę pilį pateikė patys anykštėnai. Deklaraciją dėl šio projekto pasirašė Anykščių meras Saulius Nefas, kultūros ministras Saulius Šaltenis, Lietuvos istorijos instituto direktorius Antanas Tyla, Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir Archeologijos draugijos pirmininkas Albinas Kuncevičius.

Pasak specialistų, tokia pilis būtų vienintelis Europoje viduramžių laikotarpio medinis gynybinis statinys piliakalnyje. Tikimasi, kad šioje pilyje bus galima susipažinti su didvyriška krašto praeitimi, be to pilis bus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio paminklas.

Šiuo metu vyksta paruošiamieji darbai medinės pilies ant Vorutos piliakalnio statybai. Kasinėjimų metu renkami duomenys apie medinės pilies konstrukcijas. Numatyta rengti projektą, sudarytas Vorutos statybos komitetas. Tikimasi, kad pradėjus pilies projektavimą, prisidės ir užsienio lietuviai. Pilis turėtų būti funkcionali. Turistinio sezono metu joje galėtų vykti gamyba: kalvystė, audimas, puodų žiedimas, rengiami vaidinimai. Projektu susidomėjo norvegai iš Os miesto savivaldybės.

 Projektas:

�       originalus, nes tokio viduramžių medinio gynybinio statinio piliakalnyje niekur kirus Europoje nėra;

�       patriotinis, nes bylos apie didvyrišką krašto praeitį;

�       monumentalus, nes „gyvasis“ muziejus bus kartu ir paminklas Lietuvos tūkstantmečiui;

�       populiarus, nes prie pilies statybos savo idėjomis, darbu bei aukomis pridėti kiekvienas.

Archeologas G.Zabiela sako, kad ištirta tik trečdalis piliakalnio teritorijos ir dar neaišku, kaip reiktų eksponuoti, moksliškai tvarkyti šį senosios kultūros paveldą.

Visiškai ištyrus Šeimyniškėlių piliakalnį ar bent didesnę jo dalį, eksperimentas –medinė pilis – visai galimas dalykas. Tai nebūtų Voruta, o tik paminklas jai, tegul ir ne visiškai autentiškas. Parengus statinio projektą, su juo pirmiausia turėtų susipažinti visuomenė.

Medinė pilis savo reikšme turizmo plėtrai galėtų varžytis net su unikaliuoju Arklio muziejumi. Anykštėnai siūlo rodyti turistams ne rąstų sienas, o pažinimui bei pramogai sukurtą visą pilies gyvavimo modelį. Čia galėtų dirbti senieji amatininkai, būtų rengiamos istorinės šventės ir vaidinimai.