2004 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso archeologijos vertybių priežiūros srityje Didysis prizas skirtas skirtas Kauno rajono savivaldybės Taurakiemio seniūnijos seniūnui Sauliui Makūnui už Vainatrakio piliakalnio išsaugojimo darbų organizavimą

 

Vainatrakio piliakalnis, vadinamas Prūsų kapais
(Vainatrakio k., Taurakiemio sen., Kauno r., Kauno apsk.)

Piliakalnis yra Vainatrakio kaimo PR dalyje, Vyčiaus ir Striaunės upelių   santakoje, kairėje kelio Pakuonis-Margininkai pusėje. Iš PR, PV ir ŠV piliakalnį supa  upelių slėniai. Šlaitai apie 5 m aukščio. Piliakalnio aikštelėje buvusios protestantų kapinės, todėl yra išlikę antkapinių paminklų fragmentų.

 

2003 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurso  vertinimo komisija pripažino šį piliakalnį blogiausiai saugomu. Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus Kultūros poskyrio vyriausioji specialistė Vidimanta Kazimiera Poškaitienė apie tai informavo Taurakiemio seniūną Saulių Makūną ir paprašė organizuoti šio piliakalnio tvarkymo darbus. 2004 m. atliktus Vainatrakio piliakalnio priežiūros darbus organizavo Taurakiemio seniūnas Saulius Makūnas ir Taurakiemio kultūros centro direktorė Laima Vyliaudienė. Piliakalnis iš esmės pakeitė savo veidą. Kadangi buvo užfiksuoti šio piliakalnio teritorijos pažeidimai, Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyrius kartu su Kauno teritoriniu padaliniu pradėjo ūkinės veiklos prevencinio sustabdymo procesą.




















Vainatrakio piliakalnis prieš pradedant išsaugojimo darbus

 

Informacija apie Vainatrakio piliakalnio tvarkymą

Pagalbos, pradedant tvarkyti Vainatrakio piliakalnį, kreipėmės į Taurakiemio seniūną Antaną Saulių Makūną. Jis davė benzininį pjūklą ir skyrė žmogų – seniūnijos darbininką Gintą Simanaitį. Kultūros centro kolektyvas: meno vadovai Stasys Galistas, Regina Juodžbalienė, direktorė Laima Vyliaudienė; ir seniūnijos darbininkas Gintas Simanaitis buvo tas darbinis branduolys, prie kurio karts nuo karto prisišliedavo kiti talkininkai: saviveiklininkė ir renginių rėmėja Vida Steponavičienė, meno vadovė Giedrė Rubikaitė, Piliuonos vidurinės mokyklos darbininkas Vytas Liniauskas, vyresniųjų klasių moksleiviai, mokytojos Linos Navardauskienės vadovaujamas „Atžalyno“ būrelis, tautodailininkai Nijolė Būrienė ir Nerijus Gotautas.
Visų pirma Laima Vyliaudienė ir Gintas Simanaitis užkasė vandalų iškasinėtas kapavietes ir sudėjo atgal išniekintus kaulelius. Po to nupjovė žolę piliakalnio viršuje. Vyrai pastatė išgriautus, nuvirtusius antkapius. Ėmėmės kirsti krūmus ir mažaverčius medžius. Rodės, šis darbas niekada nesibaigs. Aplinkui piliakalnį išaugo didžiulės šakų krūvos. Bandėme bent dalį jų sudeginti, tačiau žalios, neišdžiūvusios medžių rankos liepsnai nepasidavė. Taip žingsnis po žingsnio palengva ratu ėjome aplink Vainatrakio piliakalnį.
Priėjimas prie šio atokiausio seniūnijos kampelio labai komplikuotas. Mat piliakalnis yra trikampyje tarp Vyčiaus ir Striaunės upelio. O prie likusios dalies piliakalnio šliejasi savininkų žemė. Per Striaunės upelį permetė keletą rąstų – pasidarėme lieptelį, kad galėtume išvežti nupjautus medžius, storesnes šakas. Tik tuo džiaugėmės neilgai – ilgapirščiai ne tik nudžiovė supjautus pagalius, bet ir lieptelį nusirinko.
Sunkiausia buvo ištempti nukirstus medžius stačiu Striaunės upelio šlaitu. Bet čia uolumą ir entuziazmą parodė jaunieji „Atžalyno“ nariai – Dovilė ir Milda Kazlauskaitė, Sandra Gorinaitė, Jolita Brazauskaitė ir kt. Jie kaip skruzdėliukai būreliais kibo į medžių kamienus ir tarsi šapelius vilko krūvon. O kad talka neišalktų, įkurtame lauže kepėme bulves, kurių, kaip ir geriamo vandens, parūpino netoliese gyvenanti Dovilė Mačiulytė. Turėjome lašinių, duonos, svogūnų, bet visa bėda, kad niekas nebuvo pasiėmęs peilio. Tai juos Laimai Vyliaudienei teko pjaustyti kirviu. Tai buvo tikra atrakcija ir nuo to lašiniai pasidarė tik dar skanesni !
Kai jau išvalėme didesnę dalį piliakalnio, tuomet prieš užšąlant, nutarėme įkasti riboženklius, nes visi, net sanitariniai atstumai, buvo jau seniai panaikinti ir aparti. Čia į talką mums atėjo seniūnijos žemėtvarkininkas Lionginas Pivoriūnas. Šis specialistas greitai pagal turimo plano atskaitos taškus surado ir atmatavo apsauginę piliakalnio zoną, o Gintas Simanaitis įkasė riboženklius. Tai neliko nepastebėta Varkalų – žemės savininkų – ir pasigirdo pirmieji nepasitenkinimo skambučiai dėl suniokotos žemės.
Visi talkavoję pajutome, kad ši vieta nepaprasta. Čia tvyro neišpasakyta ramybė. Ir tarsi imi nebejausti fizinio nuovargio. Nors talkų metu būta visko: Stasys Galistas nuslydo nuo lieptelio ir su nemažu pagaliu stipriai užsigavo koją, Gintas Simanaitis bepjaudamas įkrito į Striaunės upelį ir sušlapo, Laima Vyliaudienė su šakomis vos neįmetė į laužą savo akinių. Tokie ženklai tarsi leido mums suprasti, kad mes neprašyti ir su triukšmais įsibrovėme į svetimą teritoriją. Tačiau, kai po Vėlinių grįžę darbuotis ant apleistų ir dar išlikusių antkapių uždegėme po žvakelę, tarsi viskas pasikeitė: lyg kas būtų pajutęs ir supratęs mūsų rodomą dėmesį. Tarsi susikalbėjome...




















Pašalinami nuo vėjų gūsių išgriuvę, nulaužti sausi medžiai


Seniūnijos darbininkas G.Simanaitis pjauna menkaverčius medžius Vainatrakio piliakalnyje ir kasa piliakalnio teritorijos riboženklius


Vainatrakio piliakalnis po talkos

 

Parengė: Taurakiemio Kultūros centro direktorė Laima Vyliaudienė